Žuvų kokybė ES ir Lietuvoje

Žuvis – viena iš gamtos gėrybių. Apklausos rodo, jog žuvies ir jūrų gėrybių įvaizdis tarp gyventojų yra geras: žuvis ir jūros gėrybės yra suvokiamos kaip sveikas, neužterštas, be parazitų maistas, kurį didesnė dalis gyventojų gali sau leisti ne tik per šventes, bet ir kasdienio vartojimo metu. Tai patvirtina ir kontroliuojančių institucijų duomenys. Europos komisija registruoja atvejus apie maisto produktų saugos reikalavimų neatitikimo atvejus per RASFF sistemą. 2011 m. registruota 3 397 tokių atvejų, iš jų 324 buvo apie žuvininkystės produktus. 2012m. – 3165 atvejų (294 – apie žuvininkystės produktus), 2013 m. -2940 atvejų (324- apie žuvininkystės produktus). Per pirmus tris 2014 m. ketvirčius Europos Komisija informavo apie 639 atvejus, 65 iš jų dėl žuvininkystės produktų. Taigi pagal tuos duomenis šiais metais maistas (tame tarpe ir žuvis) tapo žymiai saugesnis. Visgi pagal RASFF sistemos duomenis žuvis ir jos produktai 3 metus iš eilės buvo antroje ar trečioje vietoje pagal neatitikimą maisto saugos reikalavimams.
Europoje pagal maisto produktų kilmės šalį kasmet daugiausia pranešimų gauta dėl kiniškos, turkiškos, indiškos, ispaniškos, lenkiškos produkcijos. Pastarasis faktas mus turėtų suneraminti, nes lenkiškų žuvies produktų pas mus yra įvežama nemažai. Deja, tarp nekokybiškos pasitaikydavo ir lietuviškos produkcijos. Štai „Lietuvos žiniose“ 2012.12.10 Kazio Kazakevičiaus straipsnyje „ Žuvys ant stalo – nežinia iš kur“ nurodoma, kad Vokietijoje buvo uždrausta realizuoti šprotus aliejuje „Dėdukas“, pagamintus Palangoje įsikūrusios bendrovės. Juose buvo aptiktas didesnis negu leidžiamas benzpireno kiekis. Visgi galima pasidžiaugti, jog per 2012 m. ir 2013 m. iš Lietuvos Europos Komisijai neperduotas nei vienas skubus pranešimas dėl Lietuvos rinkoje nustatytų nesaugių žuvininkystės produktų. Taigi eksportuojamą iš Lietuvos žuvį ir jų produktus pagal RASFF sistemos duomenis galima įvertinti kaip saugią.
Kaip gi vertina Lietuvos gyventojai žuvies produktų saugą? 2012 m. Lietuvoje šiuo klausimu iš viso gauti 204 skundai, iš jų 56 pagrįsti. 2013 m. dėl žuvininkystės produktų sulaukta 186 skundų, iš jų 65 buvo pagrįsti (tai sudaro 7% visų pagrįstų skundų dėl maisto kokybės). Daugiausiai pagrįstai vartotojai skundėsi nusipirkę nekokybiškas pakitusio kvapo, skonio, išvaizdos žuvis bei žuvų produktus, radę parazitų, dėl pasibaigusių vartojimo terminų, netinkamo ženklinimo, laikymo sąlygų (informacijos šaltinis – Valstybinė maito ir veterinarijos tarnyba).
Per 2013 m. minėta tarnyba atlikto 139-is žuvininkystės ir žuvų perdirbimo įmonių patikrinimus. Viena įmonė vidutiniškai tikrinta 2 kartus. Nustatyti 20 pažeidimų , už visus juos taikytos sankcijos. Daugiausiai pažeidimų nustatyta dėl bendrosios higienos (sanitarijos), ženklinimo, atsekamumo, savikontrolės reikalavimų nesilaikymo. Atlikus žuvininkystės produktų laboratorinius tyrimus (radiologinius, juslinius, cheminius, mikrobiologinius), nustatyta, kad 2013 m. iš 928 ištirtų mėginių 3% buvo neigiami (t.y., žuvis ar žuvies produktas neatitiko nustatytų reikalavimų). Mikrobiologiniai tyrimai parodė, jog iš 351 žuvininkystės produktų mėginio 25 (tai sudaro 7 %) neatitiko reikalavimų ( buvo rasta parazitų ir L. Monocytogenes bakterijų). Cheminiu atžvilgiu tais metais ištirta 560 mėginių, neigiamų rezultatų nenustatyta. Atliekant radiologinius ir juslinius žuvininkystės produktų tyrimus neigiamų rezultatų taip pat negauta.
2013 m. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atliko tikslinį patikrinimą dėl žuvininkystės ūkių tiekiamų gyvų žuvų: ar prekybos įmonėms tiekiamos gyvos žuvys yra saugios, ar jų nekamuoja ligos ir parazitai, ar naudojami tinkami pašarai ir veterinariniai preparatai. Šiuo tikslu atlikti patikrinimai ir atsitiktine tvarka prekybos centruose atrinkti parduodamų gyvų žuvų mėginiai tyrimams. Atlikta 190 tikslinių patikrinimų įvairiose žuvininkystės produktus tvarkančiose įmonėse. Apsilankius 99 didžiuosiuose šalies prekybos centruose, 39 parduotuvėse, 44 turgavietėse, 3 didmeninės prekybos sandėliuose, buvo patikrinta daugiau nei 117 tonų įvairių pavadinimų žuvininkystės produktų. Patikrinimų metu nustatyta keletas atvejų, kai parduodamos žuvys buvo sužalotos, tačiau ligotų ar parazitais užsikrėtusių gyvų žuvų patikrinimų metu nebuvo nustatyta. Daugiausiai pažeidimų rasta dėl neteisingai nurodytų ar visai nenurodytų žuvų rūšių pavadinimų, nenurodytos etiketėse žuvų sugavimo vietos ar kilmės vieta, nepateikta kita reikiama informacija. Suprantama, tokių faktų negalima skaityti esminiais sprendžiant apie maisto saugą.
Tai, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos monitoringas rodo, jog iš esmės žuvininkystės produktai Lietuvoje yra gana saugi maisto prekė.
2014 m. lapkričio 7 d. Vilniuje vyko seminaras, kuriame patys žuvininkai pasidalijo informacija apie žuvies kokybę. Jų nuomone, situacija nėra tokia gera. Daug nerimo kelia gandai apie augimo hormonų ir antibiotikų naudojimą auginant žuvis. Taip, neteko girdėti, jog mūsų šalies žuvininkystės tvenkiniuose ar uždarosiose apytakinėse sistemose būtų naudojami tokie priedai. Tačiau juk nemažai žuvies įvežama. Jau minėta, jog kai kurios kaimyninės šalys yra labiausiai užterštų žuvų produktų tiekėjų ES gretose. Nenuostabu, jog kolegos iš užsienio mūsų žuvininkams šiemet gyrėsi, jog pavartojus turkiškus augimo hormonus per tris mėnesius afrikinius šamus pavyksta uždarojoje sistemoje užauginti iki 3 kg svorio ir žymiai sumažinti savikainą. Pigias žuvis noriai perka, tame tarpe ir mūsų šalies pirkėjai. Kokių pasekmių vartojant tokią žuvį galima sulaukti ne tik savo, bet ir palikuonių sveikatai?
Kanados mokslininkai tyrė išvalytą nuotekų vandenį ir jame rado estrono ir sintetinio hormono etinylestradiolio pėdsakus. Tame vandenyje jie 100 dienų laikė žuvis. Žuvys, esant 0,1 trilijoninei dalelei minėtų medicininių teršalų, pradėjo keisti lytį, tiek vyrišką, tiek moterišką (www.mokslai.lt). Tarptautinis mokslininkų forumas dar 1996 metais padarė išvadą, kad „priešingai, nei natūralūs hormonai, kurie randami gyvūnuose ir augaluose, sintetiniai organiniai junginiai įsiterpia į gyvo organizmo endokrininę sistemą, organizme nesuyra ir patenka į maisto grandinę“. Pasekmės gali būti nenuspėjamos.
Nereikėtų nekritiškai žavėtis ir jūrinėmis žuvimis, kuriose taip gausu Omega 3 grupės junginių, teigiamai veikiančių sveikatą.. Pvz., Farnet žurnalo duomenimis, Stokholme, kuris yra prie pat jūros ir kur dar gyvena apie 100 aktyvių žvejų, sugaunančių 800 t/m žuvies, tas jų sugautas laimikis keliauja 900 km į Geteborgo pagrindinį žuvų aukcioną, kur parduodamas. Tada, praėjus savaitei ir jau dažnai šaldyta žuvis grįžta į Stokholmą, kur parduodama kaip „šviežia“. Reikia įsivaizduoti, kaip pablogėja jos kokybė ir ko pridedama, kad ji atrodytų kaip šviežia. Ir taip vyksta šalyje, kur gyventojai yra nepaprastai susirūpinę dėl gamtos ir maisto švarumo. Ne kitaip yra ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kur jūrinė žuvis atkeliauja per kelis tarpininkus. Kol pasiekia prekybos centrų prekystalių, jos kokybė labai sumenksta.
Nenuostabu, jog užsienyje savo ir palikuonių sveikata besirūpinantys žmonės vis labiau naudojasi tiesioginės prekybos sistema, kai augintojai parduoda savo produkciją tiesiai vartotojams (tiesioginė prekyba – produktų įsigijimas iš įmonės, šviežios žuvies turguje, ūkininko turguje ar nuosavoje mobilioje ar stacionarioje firminėje parduotuvėje). Tai leidžia patenkinti didėjantį vartotojų garantuoto atsekamumo poreikį (pagal principą „pažįsti savo augintoją, pažįsti savo maistą“) ir padidinti kokybiškos produkcijos įsigijimo galimybes. Šią tendenciją pastaraisiais dešimtmečiais visoje Europoje sustiprino baimės dėl maisto produktų saugumo (karvių pasiutligė, snukio ir nagų liga, paukščių gripas, skandalas dėl arklių mėsos, afrikinis kiaulių maras).

Algirdas Domarkas
Dalia Vencienė

2014 m.

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas