Istorijos puslapiai: Lietuvos žuvisaugos ir žuvivaisos tarnybos prieš 30 metų

Lietuva ilgus metus ne savo noru buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje. O joje daug ūkio šakų buvo valdomos centralizuotai. Viena iš tokių veiklos sričių – žuvų išteklių apsauga ir atkūrimas. Sovietų sąjungos žuvininkystės ministerijos sudėtyje buvo Vyriausioji žuvisaugos, žuvivaisos ir žvejybos reguliavimo valdyba (Glavrybvod), kuri ir užsiėmė aukčiau minėta veikla. Jos teritoriniai padaliniai buvo organizuoti ne respublikiniu, o baseininiu principu (t.y., veikė kurios nors stambios upės ar jūros baseine). Kartais toks padalinys sutapdavo su sąjunginės respublikos teritorija, bet tai greičiau buvo išimtis, negu taisyklė.
Pokario metu taip buvo ir Lietuvos atžvilgiu. Jos teritorijoje veikė sąjunginio pavaldumo Lietuvos žuvisaugos ir žuvivaisos valdyba. Paskutinis jos viršininkas – Ričardas Volskis (vėliau -biomedicinos m. habil. dr. 1964–2000 dirbo Ekologijos institute. Išleido per 20 monografijų, kitų leidinių lietuvių ir užsienio kalbomis, paskelbė per 150 mokslinių, mokslo populiariųjų straipsnių. Mirė 2003 03 27 Vilniuje). Be inspekcijų, šioje valdyboje buvo ir žuvivaisinių padalinių, pvz., Dūkšto žuvivaisos stotis. Valdybos pastangomis 1953 -1957 metais į Nemuną buvo introdukuota 1901 vnt. sterlių iš Šiaurinės Dvinos ir Obės (1964 m. šių žuvų buvo pagauta Nemune, Neryje ir Nevėžyje).
Vėliau tuometinė Lietuvos valdžia pasinaudojo palankia situacija, kai N. Chrušiovo valdymo metais buvo panaikintos kai kurios sąjunginės ministerijos ir įsteigtos teritorinės liaudies ūkio tarybos. Atsižvelgdama į tokį centralizavimo susilpnėjimą, Lietuvos TSR Ministrų taryba 1957 m. nutarė organizuoti Medžioklės ūkio valdybos ir Liaudies ūkio tarybos Žuvisaugos ir žuvivaisos valdybos bazėje Gamtos apsaugos komitetą prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos. Tai buvo pažangus sprendimas, įgalinęs kompleksiškiau vykdyti gamtos apsaugos priemones, o sukurtas Gamtos apsaugos komitetas – pirma tokio pobūdžio valdžios įstaiga visoje Sovietų Sąjungoje.
Bet sąjunginio pavaldumo žuvisaugos ir žuvivaisos valdybos nebuvimas Lietuvoje turėjo ir tam tikrų neigiamų pasekmių. Lėšos, gaunamos už žvejybos kvotų suteikimą užsienio valstybėms bei iš užsienio juridinių asmenų išieškotos lėšos valiuta patekdavo į sąjunginės Žuvininkystė ministerijos dispoziciją. Už tokias lėšas buvo statomos naujos žuvivaisos įmonės, įsigyjami inspekciniai laivai ir t.t. Kaimyninėje Latvijoje už tokias lėšas (pvz., gautas iš Japonijos ar Pietų Korėjos asmenų, pažeidusių taisykles) buvo pastatytos kelios modernios lašišų veisimo įmonės. Tuo tarpu Lietuvos, kuri neturėjo sąjunginio pavaldumo žuvisaugos ir žuvivaisos valdybos, tokios lėšos nepasiekdavo ir nauji žuvivaisos objektai nebuvo statomi. Be to, respublikinis Gamtos apsaugos komitetas neturėjo teisės reguliuoti ir kontroliuoti žvejybos svarbiausiose vandens telkiniuose – Baltijos jūroje ir jos Kuršių mariose. Tokią funkciją čia vykdė kaimyninėse respublikose veikiančios sąjunginio pavaldumo institucijos – Baltrybvodas ir Zapbaltrybvodas. Ginčytinose situacijose jos labiau palaikydavo Latvijos ir Rusijos žvejus.
Nenuostabu, jog Lietuvoje kilo mintis pasinaudoti papildomomis finansinėmis ir kitomis galimybėmis. Tuometinio Valstybinio žuvininkystės komiteto pirmininko Marijono Kielos iniciatyva buvo susitarta su Glavrybvodu dėl Žuvisaugos ir žuvivaisos valdybos atkūrimo Lietuvos teritorijoje, finansuojant ją iš sąjunginių lėšų. Ši organizacija buvo įsteigta 1989-tų birželio 8 dienos Sovietų Sąjungos Žuvininkystės ministro įsakymu Nr. 284. Lietuvos žuvisaugos, žuvivaisos ir žvejybos reguliavimo baseininei valdybai (LŽŽŽRBV) iš Baltrybvodo buvo perduota Klaipėdos valstybinė jūrinė žuvisaugos inspekcija, iš Zapbaltrybvodo – Rusnės valstybinė rajoninė žuvisaugos inspekcija. Kitoje Lietuvos teritorijoje buvo įsteigta 11–ka tarprajoninių žuvisaugos inspekcijų (Vilniaus, Ignalinos, Kauno, Šiaulių, Tauragės, Marijampolės, Zarasų, Alytaus, Ukmergės, Panevėžio ir Telšių) ir centrinė operatyvinė inspekcija. Kartu buvo įsteigti žuvivaisiniai ir ichtiologinio stebėjimo padaliniai –projektavimo ir tyrimo grupė (4 etatai), centrinė ichtiologinė grupė (3 etatai), kontrolės ir stebėjimo stotis (14 etatų). Iš viso LŽŽŽRBV turėjo 138 etatus.
Marijono Kielos pasiūlymu Lietuvos žuvisaugos, žuvivaisos ir žvejybos reguliavimo baseininės valdybos viršininku buvo paskirtas Algirdas Domarkas, jo pavaduotoju – Vytautas Radaitis. Abu iki tol daug metų dirbo Gamtos apsaugos komitete. Beje, įdomus sutapimas: Algirdas Domarkas buvo Ričardo Volskio (paskutinio pirmos laidos Lietuvos žuvisaugos ir žuvivaisos valdybos viršininko) mokinys savo buvimo neetatiniu Zoologijos ir parazitologijos instituto moksliniu bendradarbiu metu.
Lietuvos žuvisaugos, žuvivaisos ir žvejybos reguliavimo baseininė valdyba egzistavo tik Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, nepilnus dvejus metus, bet suspėjo nuveikti kai kuriuos žuvivaisinius ir žuvisauginius darbus. Be standartinių ichtiologinio tyrimo ir vertinimo darbų, 1990 metais buvo paimta 510 tūkst. šlakių (ir šiek tiek lašišų) ikrų, kurie buvo perduoti Laukystos žuvų veislynui inkubavimui. Nedideli šių žuvų kiekiai buvo inkubuoti ir 1989 m. 1990 m. iš jų išsiritusios lervutės (40 tūkst. vnt.) tolesniam auginimui buvo išleitos į Derežnos ir Maltupio upelių ruožus, paruoštus pagal Kocho metodiką (70 ruožų – Derežnos up., 30 – Maltupio up.). Parinkta ir vieta lašišinių žuvų veislynui statyti (prie Trumpės up. Minijos baseine). LŽŽŽRBV ichtiologinė tarnyba paėmė 200 tūkst. Platelių sykų ikrų, kuriuos perdavė inkubuoti Simno žuvivaisos įmonei. Be to, buvo parinkti šios žuvų rūšies tolesniam platinimui tinkami vandens telkiniai -Trakų r. Verniejaus ir Spindžiaus ežerai. Jau tą patį rudenį į Verniejaus ežerą iš Platelių ežero buvo perkelti 133 sykų reproduktoriai. Už LŽŽŽRBV lėšas 1990 m. į vandens telkinius buvo išleista 230 tūkst. upėtakių jauniklių ir 301,8 tūkst. įvairiaamžių karpių, karosų ir lydekų. Siekiant gausinti žiobrių išteklius, Širvintos upėje įrengta 1,5 ha dirbtinių nerštaviečių šioms žuvims neršti. LŽŽŽRBV Ichtiologinė tarnyba 200 kartų patikrino verslinę žvejybą, iš jų 25–ais atvejais nustatė didesnę negu leidžiamą neverslinę žuvų priegaudą.
Lietuvos žuvisaugos, žuvivaisos ir žvejybos reguliavimo baseininės valdybos inspektoriai už žvejybos taisyklių pažeidimus 1990 metais surašė 2293 ATP pažeidimo protokolus, tame tarpe 24 – už elektros žūklės naudojimą, 203 – už neteisėtą žūklę tinklais, 65 – už žeberklų naudojimą. Vidutiniškai vienas inspektorius per metus išaiškino po 48 pažeidimus. 11–kai brakonierių iškeltos baudžiamosios bylos. Tai tikrai nėra mažai turint omenyje, jog tuo metu buvo vykdoma Lietuvos ekonominė blokada. LŽŽŽRBV iniciatyva nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė 1990 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 138 nustatė, jog asmenys, šiurkščiai pažeidę žvejybos taisykles, turi atlyginti žalą pagal dešimteriopą taksą. Tai buvo pirmas tokios apimties nuobaudų padidinimas Lietuvos istorijoje. Taip pat LŽŽŽRBV iniciatyva Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 gruodžio 4 d. nutarimu sugriežtino ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, padidindama maksimalų administracinių baudų dydį piliečiams nuo 50 rublių iki 200 rublių, o pareigūnams – nuo 100 rub. iki 300 rub, o pažeidėjams, naudojusiems žvejybai elektros srovę, sprogmenis ir chemines medžiagas – nuo 200 iki 1500 rub. Sustiprinta vandens telkinių kontrolė ir atsakomybės už pažeidimus sugriežtinimas iš karto davė rezultatų. Pvz, 1990 m. rudenį ikrų rinkimo metu patikrinus sugautus šlakius rasta, jog tik 5,4 proc. iš jų turėjo akivaizdžius ankstesnio O juk 1989 m. tokių šlakių buvo apie 50 proc.
Nors Lietuvos žuvisaugos, žuvivaisos ir žvejybos reguliavimo baseininė valdyba buvo sąjunginio pavaldumo organizacija, jos darbuotojai aktyviai dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės siekimo veikloje. Buvęs LŽŽŽRBV vadovas ir kai kurie kiti buvę bendradarbiai turi oficialų 1991 m. Lietuvos Nepriklausomybės gynėjų statusą, o televizijos bokšto muziejuje kelis metus kabėjo žuvisaugos inspektoriaus Viktoro Vladimirovo, nukentėjusio ginant šį bokštą, nuotraukos.
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, iškilo sąjunginio pavaldumo institucijų ir įmonių priklausomumo respublikinėms ministerijoms nustatymo klausimas. Žuvininkystės srityje pirmas oficialus bandymas spręsti šią problemą buvo Vyriausybės 1990 m. spalio 16 d. nutarimas Nr. 312, kuriuo Žemės ūkio ministerijai buvo pavesta įsteigti Žuvų pramonės departamentą. Ši tų pačių metų lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 204 įsteigė tokį departamentą ir paskyrė jo direktoriumi Algimantą Valiukėną. Naujojo departamento reguliavimo sferai buvo priskirta 11-a Lietuvos žuvų pramonės susivienijimo įmonių, 26 –ios valstybinio – kooperatinio žuvininkystės susivienijimo įmonės (tame tarpe 3–ys žuvivaisos įmonės), dar 7-ios atskiros įmonės, Baltijos žvejų kolūkis ir Lietuvos žuvisaugos, žuvivaisos ir žvejybos reguliavimo baseininė valdyba. Tiek tos valdybos darbuotojams, tiek ir aplinkosaugos institucijoms atrodė keista, jog žuvisaugos inspektoriai iš esmės bus pavaldūs žvejams verslininkams, o tai nieko gero nežadėjo žuvų išteklių apsaugai. Pav., Lietuvoje 8–me ir 9 –ame dešimtmečiuose buvo taikoma keista tvarka: 160–tyje geriausių šalies ežerų, priskirtų žuvininkystės ūkiams, buvo netaikomos verslinės žvejybos taisyklės – žvejai verslininkai galėjo žvejoti kada nori (net ir per nerštą), kuo nori ir kokių nori dydžių žuvis. Tai negalėjo nekelti visuomenės pasipiktinimo. Po ilgesnių diskusijų buvo nuspręsta LŽŽŽRBV perduoti Aplinkos apsaugos departamentui. 1991 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 776 Aplinkos apsaugos departamento generalinis direktorius Evaldas Vėbra pertvarkė LŽŽŽRBV į Žvejybos reguliavimo ir žuvivaisos agentūrą (ŽRŽA). Rajoninės žuvisaugos inspekcijos buvo perduotos rajoninėms aplinkos apsaugos inspekcijoms. ŽRŽA žinioje liko Klaipėdos ir Kuršių marių žuvisaugos inspekcijos, centrinė Operatyvinė inspekcija ir ankstesnė Ichtiologinė tarnyba. Tais pačiai metais ŽRŽA perduotos Vokės ir Rusnės žuvivaisos įmonės, taip pat į jos pavaldumą perėjo Laukystos žuvų veislynas. 1992 m. sausio 1 dienai ŽRŽA buvo 134,5 etato.
ŽRŽA direktoriumi buvo paskirtas Algirdas Domarkas, jo pavaduotojais – Raimondas Bogdevičius ir Alfonsas Manikas.
Reorganizavimo ir pertvarkų metai nėra patys produktyviausi konkrečių rezultatų atžvilgiu. Visgi 1991 m.pasiekta kai kurių svarbių permainų. Visų pirma, dar LŽŽŽRBV pastangomis pasiekta, jog Vyriausybė 1991 m.kovo 29 d. nutarimu Nr. 117 nustatytų, jog verslinės žūklės taisyklės būtų taikomos visuose respublikos ežeruose. Tuo buvo užtikrintos sąlygos sustabdyti žuvininkystės ūkiams priskirtų ežerų žuvų išteklių blogėjimą (vien 1976-80 m.m. laikotarpiu šių ežerų vertingų žuvų kiekis sumažėjo nuo 13,3 kg/ha iki 7,3 kg/ha arba 60-ia proc.). Be to, buvo apribota verslinė žūklė kai kuriuose kituose vandens telkiniuose. Pakeistos žvejybos taisyklės ir kiti žuvininkystę reguliuojantys teisės aktai.
Iš viso respublikoje 1991 metais išaiškinta 4154 žvejybos taisyklių pažeidimai, iš jų 62 proc. ( 2604) išaiškino specializuotos LŽŽŽRBV ir ŽRŽA inspekcijos (tame tarpe už el. žūklės naudojimą – 8, už neteisėtą tinklų naudojimą -191, už duriamųjų ir užkabinamųjų įrankių naudojimą -132 protokolai. 8 –ios bylos perduotos prokuratūrai baudžiamosioms byloms iškelti. Deja, antrą tų metų pusmetį įvykusi reorganizacija susilpnino žuvisauginį darbą. Tai iš karto atsiliepė kai kuriems rodikliams. Kaip minėta 1990 m. ikrų rinkimo metu patikrinus šlakius buvo rasta, jog tik 5,4 proc. iš jų turėjo akivaizdius ankstesnio brakonieriško gaudymo požymius (žaizdas nuo kablių ar žeberklų, patekimo į tinklus žymes). 1989 m. tokių sužalotų šlakių buvo apie 50 proc. O 1991 m. rudenį nebeliko nuolatinio budėjimo prie lašišinių žuvų nerštaviečių ir šis brakonieriavimo mąstą parodantis rodiklis pasiekė 15 procentų arba per metus išaugo beveik 3 kartus.
Atlikta ir nemažai kai kurių žuvivaisinių darbų. Iš praeitais metais paimtų 510 tūkst. šlakių ikrų išsirito 350 tūkst. vnt. lervučių. Jos tolesniam auginimui buvo išleitos į 11-os upelių ruožus, paruoštus pagal Kocho metodiką. 1991 m. ŽRŽA ichtiologinė tarnyba paėmė 650 tūkst. šlakių ikrų ir 125 tūkst. Platelių sykų. Šlakių ikrai perduoti inkubuoti Laukystos (400 tūkst.) ir Kaplių (250 tūkst.) žuvų veislynams. Sykų ikrai inkubuoti Simno žuvivaisos įmonėje. Išsiritusio sykų lervutės iš pernykščio ikrų rinkimo (175 tūkst.vnt.) buvo paauginamos tvenkiniuose. Rudenį paauginti 1814 vnt. šiųmetukų buvo suleisti į Spindžiaus ežerą. Be to, į Verniejaus ežerą iš Platelių ežero buvo perkelti 190 sykų reproduktoriai (po ikrų paėmimo). Gausinant pašarinę bazę, į Spindžiaus ežerą perkelta 1,63 mln. gamaridų. Už ŽRŽA lėšas 1990 m. į vandens telkinius buvo išleista 300 tūkst. starkių lervučių. Surinkta 100 tūkst. lydekų ikrų, kurios toliau buvo auginamos Rusnės ž. ū. tvenkiniuose. Į Spindžiaus ežerą perkelta 1400, į Vaisiečio ežerą –1050, į Maltupio upę -300 plačiažnyplių vėžių. Siekiant gausinti žiobrių išteklius, 8-iose upėse įrengta 6,45 ha dirbtinių nerštaviečių. Tikrinant tų nerštaviečių efektyvumą, nustatyta, jog 1 ha buvo padėta apie 1 mln. ikrų. ŽRŽA Ichtiologinė tarnyba patikrino 6-ių lašišinių upių atkarpas ir suskaičiavo juose esančias šių žuvų neržtavietes. Tokių potencialių vietų rasta 177 ha.
ŽRŽA veikė iki 1994 m. Tais metais Aplinkos apsaugos departamentas buvo reorganizuotas į Aplinkos apsaugos ministeriją, o jam pavaldi ŽRŽA – į Žuvų išteklių departamentą.
2020.04.19

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas